Nepasirinkta

Šis dviejų dalių kūrinys kalba apie vidinę įtampą tarp to, kas jaučiama, ir to, kas niekada iki galo netampa tavo.

Kairėje pusėje – viena figūra, tarsi pakibusi tarp judesio ir griūties. Jos kūnas išsilenkęs taip, lyg vienu metu pasiduotų ir bandytų išlaikyti save. Aplink ją – neramūs, chaotiški potėpiai: tamsūs mėlyni, juodi ir aštrūs rausvi tonai, perteikiantys emocinį nestabilumą. Rožinės spalvos blyksniai čia atsiranda kaip aistros fragmentai – tikri, intensyvūs, bet neturintys atramos. Ji yra jausme, bet ne santykyje. Jos vienatvė – ne tik fizinė, bet ir vidinė: tai buvimas ten, kur meilė jaučiama stipriai, bet neturi formos, kurioje galėtų išlikti.

Dešinėje – du susipynę kūnai, uždaryti į ramesnę, aiškesnę struktūrą. Jų linijos švelnios, potėpiai kryptingi, tarsi viskas čia turėtų savo vietą. Tamsa lieka pakraščiuose ir jų nepasiekia – lyg egzistuotų nematoma riba, sauganti tai, kas tarp jų. Ta pati aistra čia taip pat yra, tačiau ji suvaldyta, pasidalinta, įaugusi į bendrą patirtį.

Tarp šių dviejų erdvių atsiveria nematoma riba. Vienoje – jausmas be aiškios vietos, kitoje – buvimas, kuris turi struktūrą. Tai pasakojimas apie buvimą arti kažko pilno, bet niekada iki galo jame nedalyvaujant. Apie tai, kaip kartais esi pasirinktas, bet ne taip, kad galėtum likti šviesoje.

Šis darbas paliečia ne tik vieną situaciją, bet ir pasikartojantį patyrimą – kai jausmas yra tikras, tačiau jam neskirta tapti visuma.