Ten Esi Tu

Saulė leidžiasi žemai, užliedama ežerą šilta auksine šviesa. Medžių siluetai įrėmina vaizdą, o tolumoje žalias krantas tyliai švyti.

Šis kūrinys kalba apie tai, kaip vietos tampa jausmų talpyklomis. Kaip pakrantė ar pažįstamas horizontas gali saugoti kažkieno artumą net po jo išėjimo. Tai apie išsaugotą grožį ir šviesą, kuris dar kurį laiką lieka ore.