Šešėliai

Kai kurios vietos saugo buvimą dar ilgai po to, kai žmogus iš jų pasitraukia.

Jo figūra kartojasi kambaryje — šalia, priešais prie stalo, ištiesusį paltą, pasiruošusį padėti jį apsivilkti, ir einanti tolyn. Tai ne prisiminimai, kurie kartojasi iš naujo, o pėdsakai, likę pačioje erdvėje.

Kūrinys kalba apie vidines vietas — tas, kurios lieka mumyse ilgiau nei pats ryšys. Kai žmogus išeina, kai kurios erdvės toliau saugo jo kontūrus. „Šešėliai“ yra apie tylų, kasdienį gedulo būdą: matyti tai, ko nebėra, ir vis tiek gyventi toliau.